Ta variantas.
Turinys
Senosios lietuvių raštijos atsiradimas susijęs su krikščionybės veržimusi į Lietuvą ir tuometes lietuviškąsias žemes. Lietuviškai rašyti tiksliau, versti mėgino svetimtaučiai misionieriai — vokiečių, lenkų ta variantas pranciškonai, kunigai nuo XV a. Žymusis lietuvių kalbos istorikas profesorius Zigmas Zinkevičius mano, kad pagrindinės krikščionių maldos galėjo būti išverstos jau XIV a.
Šį spėjimą jis grindžia archajiška kai kurių poterių dalių, maldų forma. Kodėl gi mūsų raštija tokia vėlyva?
O gal būta ir ikikrikščioniškųjų lietuviškų tekstų?
Senoji lietuvių raštija
XIX a. Tačiau jų paieškos rezultatai buvo bevaisiai.
Paslaptingi ženklai ant akmenų ar kitų daiktų veikiausiai buvo tam tikri mnemotiniai įsiminimo ženklai nuosavybei pažymėti, ta variantas, laikui skaičiuotio kronikų pateikti duomenys — netikslūs ir nepatikimi.
Antai kokia kalba iš tiesų užrašytas Kęstučio priesaikos tekstas XIV a. Gal lietuviškai nemokantis kronikininkas neatpažįstamai iškraipė lietuviškus žodžius, o gal čia visai ne lietuvių kalba?
Šį populiarų ta variantas ta variantas knygelėse kritiškai įvertino Zinkevičius žr. Kodėl pagonys lietuviai nekūrė raštijos, atsakymo ieškoti reikėtų mūsų šalies istorijoje ir to meto tradicijose. Oficiali Europos rašto kalba ilgą laiką buvo lotynų kalba.
Taigi mūsų šalies valdovai taikėsi prie Europos madų, be to, savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalbakuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių. Kaip rodo kitų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės kanceliarija yra pagrindinis raštijos tradicijos formuotojas. Tad mūsų valstybės pasirinkimas ugdė ne lietuvių kalbą.
Lietuvių kalbos prestižo stoka lėmė ir tai, kad nuo XVII a. Rašomosios kalbos variantai. Taigi lietuvių raštijos daigai radosi krikščioniškoje terpėje. XVI a. Vėliau, nuo XVI a. Tai susiję su Reformacijos sąjūdžiu: protestantiškoji Prūsija, buvusi kryžiuočių valstybė, siekė laimėti kuo daugiau šalininkų ir plėsti savo valdas.
Tam labai tiko knygos vietinėmis kalbomis. Be to, įtvirtinti religijoje gimtąsias kalbas skatino ir pati protestantizmo idėja.
Galite naudoti plačią atitiktį, kad skelbimai būtų rodomi plačiai auditorijai, arba tikslią atitiktį, kad pasiektumėte konkrečias klientų grupes. Nuo ko pradėti Pradžioje verta rinktis plačią atitiktį.
Paradoksalu, bet Rytų Prūsijoje, kurią valdė vokiečiai, lietuvių raštijos formavimasis buvo intensyvesnis ir vientisesnis. Būtent čia XVI a. Tekstų rengimu rūpintasi kolektyviai: sudaromos įvairios ta variantas iš gerai kalbą mokančių kunigų, kurie redaguodavo tekstus, vienodindavo jų kalbą.
Элвин знал в лицо большинство членов Совета и был успокоен, увидев стольких знакомых. Подобно Джезераку, они не выглядели враждебно - на их лицах читались разве что тревога и озадаченность. В конце концов, члены Совета были здравомыслящими людьми.
Tai lėmė ne tik protestantizmas, ne tik asmeninis kunigaikščio Albrechto ir vėlesnių valdovų rūpinimasis, finansinis rėmimas, bet ir palyginti nedidelis tarminis lietuvių kalbos susiskaidymas Mažojoje Lietuvoje vyravo vakarų aukštaičių kauniškių patarmė — vadinasi, Prūsijos valdžiai nereikėjo spręsti, kokia lietuvių tarme rašyti tekstus.
LDK teritorijoje, kur vyravo katalikybė, lietuviškų tekstų kūrimosi ir rašomosios kalbos normalizacijos procesas buvo žymiai lėtesnis, chaotiškesnis.
Jį labiausiai skatino katalikų konkurencija su protestantais, o LDK valdovų suinteresuotumo, finansinės paramos nebuvo. Tai buvo įtakingesnių pavienių žmonių kunigų, vyskupų iniciatyva. Be to, ir lietuvių gyvenamos teritorijos tarminė diferenciacija buvo labai ryški, taigi rašomosios kalbos pagrindas negalėjo taip paprastai ir lengvai susiformuoti kaip Rytų Prūsijoje. Ta variantas įtaką lietuviškiems tekstams rastis čia turėjo du religiniai-administraciniai Lietuvos centrai: Vilniaus vyskupija ir Žemaičių vyskupija Žemaičių kunigaikštystė.
Šiuose centruose vyravusios patarmės — rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių ar vidurio aukštaičių — lėmė du lietuvių rašomosios kalbos variantus. Vilniaus vyskupijoje, sostinėje, rašyta rytiniuo Žemaičių vyskupijoje — viduriniu variantu. Lietuvos lietuviškų knygų, rankraščių priklausymą vienam ar kitam rašomosios kalbos ta variantas galima lengvai nustatyti iš fonetinių kalbos ypatybių.
Vidurinio varianto ta variantas gana artimi mūsų dabartinei bendrinei kalbai, tačiau skiriasi garso l tarimu prieš tam tikrus balsius ta variantas jo grafiniu ta variantas.
Reikia daugiau pagalbos?
Garsas l prieš balsius e, ė, ei, ę buvo tartas kietai, ir žymėtas lenkiška raide ł, pavyzdžiui, žodis lėkė buvo rašomas łeke. Be to, nosiniai balsiai ą, ę, į, ų buvo tariami su nosiniu rezonansu, taigi skambėjo panašiai kaip an ar on, en, in, un, nors tam tikrais ta variantas nuo mums dabar įprastų dvigarsių skyrėsi.
Tekstuose dažniausiai buvo žymimi nosiniai ą, ę į, ų — rečiautik vietoj raidės lankelio buvo dedamas brūkšnelis: ta variantas, e̷, i̷, u̷. Rytinio varianto garsas l prieš nurodytus balsius taip pat buvo kietas ir buvo žymimas tokia pat perbraukta raide ł.
Apie raktinių žodžių atitikties parinktis
Vietoj nosinių buvo ilgieji balsiai, tačiau jie su dabartinės bendrinės kalbos balsiais sutapo tik iš dalies — ą, ų virto ū, o ę, į — ilguoju y ī. Tekstuose jie dažniausiai žymėti tiesiog i ir u, ta variantas, musto, t. Rytų Prūsijoje susikūrusi rašomoji kalba sekant minėtais Lietuvos variantais vadinama vakariniu variantu. Savo bruožais ji yra artimiausia mūsų dabartinei bendrinei kalbai, fonetikos požiūriu skiriasi tik realiais nosiniais balsiais, kurie žymėti brūkšneliais vietoj dabartinių lankelių.
Jie skyrėsi ne tik savo fonetika, bet ir tam tikrais kitais ta variantas bruožais — morfologija, sintakse, leksika.
Johny, Johny Yes Papa în română - Cântec pentru copii mici TraLaLa
Tačiau lyginant su fonetiniais skirtumais jie buvo ne tokie reikšmingi. Štai rytiniame ir viduriniame variante buvo įdomios veiksmažodžių esamojo laiko formos rodžia, t. Rytinis variantas turėjo specifinį jungtuką adunt, t.
Vakarinis variantas nuo kitų dviejų labiau ta variantas ir savo leksika, žodynu.
Он прошагал всего ничего, ногда до него вдруг дошло, что Алистра так и ta variantas двинулась с места. Она стояла и смотрела на. Плащ, который он ей дал, трепетал на ветру, одна рука девушки застыла на полпути к лицу. Олвин видел, что губы ее шевелятся, но слова не долетали до .
Antai mažiausios vertės monetos Mažojoje Lietuvoje buvo vadintos juodikiais, o viduriniame variante — pinigėliais; trobesys javams krauti, laikyti vakariniame variante vadintas žodžiu skūnia ar skūnė, o viduriniame ir rytiniame — kluonas, klojimas. Specifinių leksikos bruožų turėjo kiekvienas variantas, pavyzdžiui, rytiniame variante skaistykla neretai vadinta įdomiu žodžiu paskunda, t.
P(2SP) Vaistų įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto LYGINAMASIS VARIANTAS
Kad tam tikras rašomosios kalbos varianto normas to meto raštų kūrėjai suvokė sąmoningai, rodo XVII a. Saliamono Slavočinskio giesmyno kalba.
Giesmes Slavočinskis vertė, kūrė gimtąja pietų žemaičių patarme. Vėliau pats autorius ar kitas žmogus jų kalbą specialiai perdirbo pagal ta variantas varianto bruožus, ta variantas, nepaisydamas giesmių rimo.
Žinoma, kai kas liko nepastebėta, prasprūdo pro aukštaitintojo akis. Lietuvoje tekstai buvo rašomi vidurio variantu vadinamąja tradicine bažnytinių tekstų kalbao nuo antrosios amžiaus pusės ir ypač XIX a. Ypač daug būta žemaitiškų tekstų.
Mažojoje Lietuvoje buvo rašoma be prekybos centrų vakarinio varianto normas. Tai buvo kalba, kuri specifiškai išsiskyrė net ir susiformavus mūsų bendrinei kalbai XIX a. ta variantas
Visos minėto amžiaus lietuviškos knygos buvo spausdintos lotyniškuoju gotikiniu stiliumi. Tai vėlyvi gotikiniai šriftai ta variantas švabacheris švabachas ir fraktūra. Tuo metu jie buvo paplitę Vokietijoje, Prancūzijoje, Vidurio Europoje. Gotikiniais šriftais iki XX a. Jei nepaisytume rašmenų stiliaus, senųjų lietuviškų tekstų raidės buvo iš esmės tokios pat kaip ir dabar.
Kaip ir daugelio Ta variantas kalbų, mūsų raidyno pagrindas buvo ir yra lotynų kalbos alfabetas. Šiuo požiūriu lietuvių raštija tarsi pasidalijo į dvi dalis — Lietuvos ir Mažosios Lietuvos tekstus. Lietuvos tekstų kūrėjai dažniausiai rėmėsi lenkų rašybos tradicija a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz, priebalsių minkštumo žymėjimas su minkštumo ženklu io Mažosios Lietuvos — ir vokiečių, ta variantas lenkų rašybos tradicija sch, a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz. Tiesa, tiek Lietuvos, tiek Mažosios Lietuvos veikėjai neretai sekė ir klasikinių kalbų rašmenimis, ir ypač tolesnės, bet tuo ta variantas įtakingos čekų husitų rašybos naujovėmis jos, beje, veikė ir lenkų rašybą.
Antai Martynas MažvydasMažosios Lietuvos tekstų kūrėjas, tačiau prieš tai gyvenęs ir mokęs Vilniuje, dvibalsiui uo žymėti pritaikė čekiškąją dviaukštę ů.
Ji Rytų Prūsijos lietuviškose knygose gyvavo iki XX a. Beje, ir dabartinėje abėcėlėje turime čekiškų raidžių — tai š, ž ir č, mūsų knygose jos imtos vartoti tik XIX a.
Впрочем, он хорошо понимал, что видит не известных ему в этом существовании друзей.
Они страшно торопились - что само по себе было необычно - и ни разу не обернулись.
Он присел на нее в ожидании дальнейших слов Джезерака.
Dar ta variantas neįprastas kelių senųjų mūsų tekstų bruožas yra kirčio ženklai — dažniausiai jais žymėta žodžių kirčio vieta. Tekstai buvo kirčiuojami dėl praktinių sumetimų — svetimkalbiams kunigams šitaip norėta palengvinti pamokslų ar ta variantas religinių tekstų viešą skaitymą.
Jie, kaip ir dabartinis mūsų vietininkas, yra susidarę prie tam tikro linksnio žodžio formos priaugus dalelytei n ap i ar en. Šie vietininkai, kurie vadinami postpoziciniais, dabartinėje kalboje vartojami labai retai, dažniau ta variantas tik tokios formos kaip mokyklon, darban.
Seniesiems mūsų tekstams būdinga ir skolinių, kalkių gausa.
